1
0
0
0
Kaip tai padaryta


Kaip tai padaryta

Kaip viskas prasidėjo

Fotografija mane lydi nuo vaikystės, kai tėvelio vadovaujamose archeologinėse ekspedicijose leisdavo pažaisti su fotoaparatais. Pirmąjį savo fotografijų albumą išleidau 2006 metais, o po dvejų metų pasirodęs oro fotografijų albumas „Neregėta Lietuva“ tapo tikru bestseleriu. Tai mane įkvėpė tęsti šią veiklą – dar po poros metų išleidau knygą „Heavenly Belize“. Kai ir Belizo albumas tapo perkamiausia knyga toje šalyje, nusprendžiau imtis kokio nors labai didelio projekto, norėjosi padaryti tai, kas iki tol atrodė neįmanoma. Taip gimė mintis apie „Neregėtą Kubą“.

2010 metais Havanoje pirmą kartą parodžiau apie kitas šalis išleistus savo fotografijų albumus. Kubiečiai nuoširdžiai gėrėjosi nuotraukomis, bet visai netikėjo, kad tokį albumą būtų galima išleisti ir apie jų kraštą.

 

Žaliai idėjai įsitvirtinti galvoje labai padėjo Sergio Gonzalesas, tuometinis Kubos ambasadorius Suomijoje, Latvijoje ir Estijoje. Sergio patikinimas, jog mano svajonę sukurti fotografijų albumą apie Kubą jis laiko įmanomu dalyku, padėjo man sunkiomis akimirkomis. Diplomatas lankėsi Vilniuje, kai Lietuvos sostinėje buvau surengęs Kubos fotografų darbų parodą. Pamažu susidraugavome, o vėliau jo brolis Roberto Gonzalesas tapo mano pilotu. Tai buvo netikėtas ir labai smagus sutapimas. Vargu ar pasaulyje yra dar vienas žmogus, kuris taip puikiai pažinotų Kubą. Kai projektas jau baigtas, ir aš galiu teigti, kad puikiai pažįstu Kubą – su Roberto išvagojome šalies dangų nuo krašto iki krašto.

 

1 Kubos tarnybos sudarė specialų žemėlapį „Arriba Cuba“, kurio privalėjau griežtai laikytis ir fotografuoti tik nurodytose zonose.
.

Tarsi kita laiko sistema

Kuba iki paskutinės nervų ląstelės išbandė mano kantrybę, be to, ši puiki šalis surijo begalę laiko ir pinigų. Jei dabar kas nors paklaustų, ar dar kartą ryžčiausi tokiam projektui, turėčiau labai gerai pamąstyti, nes tai yra specifinių taisyklių ir gyvenimo būdo šalis. Ten galiojančios tvarkos ir pietietiškas gyvenimo ritmas – unikali kombinacija, kuri mums, europiečiams, dažnai yra nesuprantama. O kai visas kliūtis įveiki, dažnai ir pats sau negali paaiškinti, kaip tai pavyko padaryti.

 

„Mes viską darome rimtai ir dėmesingai“, – man paaiškino vienas Kubos pareigūnas, kai jau buvau praradęs viltį, jog pavyks sukurti fotografijų albumą „Neregėta Kuba“.

 

2 Kultūros ministerijoje vykdavusiuose posėdžiuose dalyvaudavo kariuomenės ir daugybės kitų institucijų atstovų.
Tikrai neįsivaizdavau, kas laukia užsieniečio, manančio, kad nesunkiai gaus leidimus fotografuoti puikius šalies peizažus iš oro. Prieš imdamasis projekto, konsultavausi su žmonėmis, kurie neblogai pažinojo Kubą. Žurnalistas ir keliautojas Algimantas Čekuolis pajuokavo: „Romo ten netrūksta, bet laisvės – labai.“

 

Buvau girdėjęs ir pokštų apie kokteilį „Cuba libre“ („Laisvoji Kuba“), kuris maišomas iš kubietiško romo ir amerikietiškosios kokakolos, gaminamos kubiečių šiaurinio kaimyno. Tačiau tikrai negalėjau įsivaizduoti, kad laiko tėkmė ten visai kita, o sprendimai priimami visai kitokiu greičiu. Laikas mums yra vertybė, o šioje saloje galioja tarsi kita laiko ir vertybių matavimo sistema.

 

Leidimas prilygintas stebuklui

Jau prieš pirmąją kelionę į Kubą pažįstami lietuviai verslininkai, keletą metų ieškoję galimybių pradėti bendrą cigarų verslą su Kubos tabako augintojais, buvo perspėję, jog visi projektai ten juda labai lėtai, o ir susitarimų kultūra nepanaši į mūsiškę. Netrukus supratau, ką jie turėjo galvoje.

 

Kubos sostinėje Havanoje pirmuosius žingsnius man žengti padėjo Irina Kaskaret, moteris, kurios tėvai studijavo tuomečiame Leningrade, ten susilaukė dukters ir pavadino ją rusišku vardu. Irina dirbo kelionių agente, vertėja ir koordinatore ir jau buvo suorganizavusi ne vieną kelionę po Kubą lietuvių verslininkams bei turistams. Rusiškas jos vardas stebino tik iš pradžių: netrukus sužinojau, kad Kuboje gyvena daugybė Vladimirų, Iljičių ir net Vostokų. Tokia buvo kubiečių padėka Sovietų Sąjungai už pagalbą.

 

32010 m. birželio 21 d. su Pedro Monzón Barata pasirašėme sutartį, pagal kurią Kubos kultūros ministerija ėmėsi globoti mano projektą. Irina nuoširdžiai stengėsi man padėti, bet ji negalėjo pakeisti taisyklių ir tradicijų, kuriomis remiantis šioje šalyje tvarkomi reikalai. Per pirmąjį apsilankymą Kuboje 2010 metais man buvo surengta apie dešimt vizitų į įvairias įstaigas. Vėliau suvokiau, kad veiklos kryptis buvo visiškai neteisinga ir beprasmė – tik sugaišau begalę laiko, nors iš pradžių įsivaizdavau, kad derybos su kubiečiais vyksta sėkmingai. Mane visur maloniai sutikdavo, mielai priimdavo dovanojamus albumus, išklausydavo mano sumanymą ir pritariamai linksėdavo. Kiekvienoje vietoje privalėdavau iš naujo prisistatyti, papasakoti apie savo šalį ir veiklą, parodyti nuotraukų albumus ir įtikinti, jog man labai svarbu išleisti fotografijų albumą apie Kubą. Vyliausi, jog padės aplinkybė, kad neprašau jokios finansinės paramos ir viską finansuos mano bendrovė „Unseen Pictures“.

 

Neseniai buvau išleidęs fotografijų albumą apie Belizą, kuris yra visai netoli Kubos: nuotraukos žavėjo kubiečius, jie entuziastingai gyrė sumanymą ir sakė, jog būtų puiku, kad ir Kuba, nuostabi šalis, galėtų pasigirti tokiu leidiniu. Jaučiau, kad jų domėjimasis buvo tikras ir nuoširdus. Kubiečiams darė įspūdį mano nuotraukų meniškumas ir poligrafinė leidinių kokybė, tačiau jų veidai signalizavo apie didžiausią iškilsiančią kliūtį: turėtų įvykti stebuklas, kad kas nors – kubietis ar užsienietis – gautų leidimą skraidyti virš Kubos ir ją fotografuoti. Tačiau parengti fotografijų albumą apie Kubą troškau taip stipriai, jog buvau linkęs patikėti net visai netvirtais pažadais man padėti.

 

Per susitikimus įvairūs pareigūnai man žadėdavo elektroniniu paštu atsiųsti instrukcijas, ką privalau nuveikti, kad gaučiau leidimą fotografuoti Kubą iš oro, tačiau per ketverius su puse metų negavau nė vieno laiško. Tvarka ir veikimo būdas ten toks: kad reikalai pajudėtų, privalai stovėti šalia ir raginti, kitaip tariant – fiziškai būti ten.

„Joks projektas Kuboje nepradedamas be aukščiausios valdžios žinios“, – mįslingai pašnibždėjo man vienas pareigūnas.

Tai buvo šventa tiesa: niekas nesiryžo savarankiškai priimti sprendimo. Puse lūpų buvo užsiminta, jog bet kuris prašymas keliauja aukštyn ir palaiminamas tik tuomet, jei sumanymui pritaria valstybės vadovui artimi asmenys.

 

Kuba – kantrybės mokykla

Tikrojo kelio pradžia buvo žinia, kad norint gauti leidimą fotografuoti Kubą, reikia turėti darbo vizą, o ne turistinę kortelę. Be to, net ir gavus teisę dirbti, dar reikės prašyti leidimo pakilti į orą. Šiuos leidimus išduoda Kubos kariuomenės vadovybė ir dar nėra buvę atvejo, jog toks leidimas būtų išduotas užsienio piliečiui.

 

Supratęs, kad begaliniai susitikimai yra kelias į niekur, kreipiausi į Kubos kariuomenei priklausančią bendrovę „Gaviota Group“, kuri valdo viešbučių tinklą ir organizuoja oro keliones pasiturintiems turistams, norintiems apžiūrėti salos pakrantes.

 

Valandos skrydis milžinišku rusišku sraigtasparniu „Mi-8“ kainavo pusantro tūkstančio eurų, tačiau patyriau daugybę įspūdžių ir begalinį džiaugsmą, nes pavyko padaryti pirmąsias Havanos pakrančių – apie skrydį virš paties miesto negalėjo būti nė kalbos – nuotraukas iš oro. Nei vienos iš tų nuotraukų albume nepanaudojau, nes jos netiko dėl prastos to ryto šviesos, bet tapo aišku, kad jei tiek reikės mokėti už kiekvieną skrydžio valandą, albumas apie Kubą taps brangesnis už aukso luitą. Supratau, kad turiu veikti kitaip ir ieškoti naujų būdų, kaip įveikti niekur neskubančius kubiečius.

 

Ilgainiui pastebėjau, kad Kuba mane išmokė kantrybės. Kai atsipalaidavau ir į projektą ėmiau žvelgti tarsi į neišvengiamybę, reikalai ėmė judėti žymiai greičiau ir paprasčiau.

 

Che Guevara irgi buvo fotografas

2010-ųjų gegužę vėl skridau į Kubą – buvau nusprendęs surengti seminarą vietiniams fotografams. Tai buvo gera mintis: renginiu susidomėjo žiniasklaida, susirinko daug menininkų ir žinomų kultūros veikėjų. Pasakojau jiems, kas yra oro fotografija, rodžiau įvairių šalių albumus, pasakojau apie Lietuvą. Mane pakvietė į Havanos radiją duoti interviu ir pasakoti apie planus fotografuoti Kubą iš oro.

 

Mano knygomis ir projektu labai susidomėjo Liliana Núñez Velis, garsaus Kubos mokslininko, geografo ir revoliucionieriaus Antonio Núñez Jimenezo duktė. Jos tėvas buvo Fidelio Castro bendražygis, po revoliucijos vadovavo „Žmogaus ir gamtos fondui“. Po jo mirties fondui ėmė vadovauti Liliana. Ji pasikvietė mane pokalbio ir papasakojo apie savo tėvo veiklą, sukauptą nuotraukų, knygų ir archeologinių radinių archyvą. Iš jos sužinojau, kad legendinis revoliucionierius Che Guevara taip pat buvo fotografas!

 

Ši pažintis buvo labai naudinga: Liliana entuziastingai pasisiūlė padėti ir parašė rekomendacinį laišką Kubos kultūros ministerijai, kuriai buvo pavaldus jos vadovaujamas fondas.

 

Lilianos dėka susipažinau su tuomečiu Kubos kultūros ministerijos užsienio reikalų skyriaus vadovu Pedro Monzón Barata. Nors daugiau vilčių dėjau į Turizmo ministerija, tačiau mano projekto globėja netikėtai tapo būtent Kultūros ministerij. Po dviejų mėnesių – matuojant Kubos matais, galima sakyti, iškart – pasirašėme bendradarbiavimo sutartį. Ministerija pažadėjo tarpininkauti derinant leidimus, padėti organizuoti projekto logistiką, o aš įsipareigojau padovanoti jai 500 savo albumų. Be to, pasižadėjau pateikti peržiūrėti visas savo padarytas nuotraukas, griežtai laikytis skrydžių plano, fotografuoti tik tas vietoves, kurioms bus išduoti leidimai.

 

4 Liliana Núñez Velis labai padėjo sudominti mano projektu Kultūros minsiteriją.

 

Kuo skraidyti?

Prasidėjo mano vizitai į Kultūros ministeriją ir jai pavaldžią įmonę „Paradiso“. Šiai įmonei buvo pavesta prižiūrėti mano projektą, per ją aš turėjau atsiskaityti su kitomis Kubos įmonėmis bei organizacijomis.

 

Atėjo laikas svarbiam žingsniui – reikėjo susirasti skraidymo aparatą, kurio tinkamumą turėjo palaiminti Kubos oro erdvės kontrolieriai, kariuomenė, civilinės aviacijos tarnybos. Skraidydamas ir fotografuodamas kitose šalyse keletą kartų naudojausi australų bendrovės „Airborne“ gamybos ultra lengvomis motoskraidyklėmis. Nusprendžiau, kad vienintelis būdas įgyvendinti Kubos projektą – įsigyti savo skraidyklę. Susitariau, kad „Airborne“ man ją pagamins ir iš Australijos atsiųs į Kubą.

 

Kiekvienas etapas Kuboje truko ilgai – savaites, mėnesius. Norėdamas užsisakyti skraidyklę, turėjau gauti patvirtinimą, kad ją bus leista importuoti, įregistruoti ir eksploatuoti, todėl turėjau sužinoti techninius reikalavimus, kuriuos kelia Kubos civilinės aviacijos institutas. Visa tai užtruko keletą mėnesių. Net nežinau, kodėl tokie paprasti dalykai taip ilgai tęsėsi, bet tai – Kuba.

 

5 Kai 2011 m. vasario mėnesį Havanoje organizavome „Neregėtos Lietuvos“ pa-
rodą, kartu atvyko būrys bičiulių iš Lietuvos.

Šiaurinis kaimynas nesnaudžia

Laukdamas skraidyklės, iš kurios fotografuosiu šalį, techninių sąlygų, spėjau parengti ir išleisti fotografijų albumą apie Kankuną ir Rivjierą Mają – kurortinį regioną Meksikos Jukatano pusiasalyje.

 

Netekęs kantrybės, parodžiau tą leidinį Kubos kultūros ministerijoje ir leidau sau pašmaikštauti, kad sprendimai Kuboje juda vėžlio greičiu, nes kol laukiame reikalavimų aprašo, Meksikoje spėjau išleisti visą knygą. Posėdyje dalyvavo apie 20 pareigūnų. Vienas iš jų man padarė pastabą: „Kuboje dirbama ne lėtai, o atsakingai ir metodiškai. Turime įsitikinti, jog niekas nesukels pavojaus mūsų šaliai. Nepamirškite, kad didysis šiaurės kaimynas nesnaudžia.“

 

Ministerijos atstovas turėjo galvoje Jungtines Amerikos Valstijas. Regis, valdininkai, turėję patvirtinti mano projektą, norėjo būti tikri, kad su savo skraidykle aš nevykdysiu jokios veiklos, kuri galėtų pažeisti šalies nacionalinio saugumo interesus. Tačiau mane jau apėmė nerimas, nes buvau sugaišęs begales laiko, išleidęs krūvą pinigų, o projektas vis strigo.

 

Havanoje – Lietuvos fotografijų paroda

2011 metų vasario 16-ąją Havanos fotografijos muziejuje „Fototeca de Cuba“ surengiau Lietuvos valstybės dienos minėjimą, sukviečiau apie 200 įtakingų sostinės piliečių ir pristačiau albumą „Neregėta Lietuva“. Iš Lietuvos atskrido apie 30 draugų. Leidinys padarė didžiulį įspūdį – apie jį rašė Kubos spauda, kalbėjo Havanos menininkai.

 

Informacija apie projektą, kurį įgyvendinus ir Kuba galės pasigirti puošniu fotografijų iš oro albumu, plačiai pasklido. Po dviejų mėnesių pagaliau gavau reikalavimus iš Kubos civilinės aviacijos instituto, kokiems orlaiviams leidžiama skraidyti virš šalies. Bet ir toliau nesupratau, kad manęs dar laukia daug sunkiai įveikiamų slenksčių.

 

6 Mano projektą labai palaikė Kubos aviacijos klubas.
7 Su ANAP kooperatyvų sąjungos vadovu Lugo Fonte.

 

Vežk kaip nori, bet į Ameriką neužsuk

Gavę technines sąlygas, australai per du mėnesius pagamino skraidyklę ir pranešė, kad ją gausiu per 35 dienas. Tuomet paaiškėjo, kad skraidyklė negali būti atplukdyta į Kubą tiesiausiu keliu: reikia gabenti taip, jog krovinys nepatektų į jokį JAV uostą ir ten nebūtų perkrautas į kitą transportą. Atsirado ir kita nenumatyta kliūtis: Kubos valdininkai vis delsė nurodyti, kokios bendrovės vardu turiu atsigabenti skraidyklę, kitaip tariant – kokį Kubos adresą užrašyti ant siuntos.

 

Žinodamas, kad derinimai užtruks ne vieną mėnesį, nusprendžiau rizikuoti ir pats susirasti, kas galėtų priimti iš Australijos siunčiamą skraidyklę. Kubos geltonųjų puslapių informaciniame kataloge susiradau bendrovę „Aviaimport“. Pavadinimas skambėjo daug žadančiai, galima buvo numanyti, kad tai įmonė, kuri užsiima aviacijos priemonių importu. Jos adresą ir nurodžiau siuntėjui Australijoje. Ir tik tada, kai skraidyklė išplaukė iš Australijos ir jau nieko nebuvo galima pakeisti, informavau kubiečius, kad brangus siuntinys keliauja į Havaną, kad reikia perspėti krovinio gavėją. Kai ši taktika pasiteisino, supratau, kad Kuboje pirma reikia veikti, o paskui aiškintis, kitaip tariant, geriau prašyti atleidimo negu leidimo.

 

Dingęs pilotas

Skraidyklė iš Australijos plaukė beveik keturis mėnesius, nuo drėgmės ir netinkamo saugojimo net aprūdijo laidai ir kai kurie kontaktai. Po ilgos kelionės skraidymo aparatas dar dviem mėnesiams įstrigo Havanos muitinėje, o tada paaiškėjo, kad Kuboje nėra sertifikuoto specialisto, kuris turėtų patirties surinkti skraidyklę ir ją išbandyti. Patirties ir kompetencijos, tiesą sakant, nebūtų trūkę, bet pagal galiojančią tvarką reikalingas specialistas, turintis sertifikatą surinkti ir išbandyti būtent tokio tipo orlaivį.

 

8 Projektui įgyvendinti Australijoje buvo pagaminta speciali „Airborne“ kompanijos motorizuota skraidyklė.
span>
9 Mūsų komanda: sūnus Vincentas, pilotas Roberto Gonzalez ir technikas Ariel Govin.

Iš Belizo išsikviečiau amerikietį lakūną Robertą Combsą, su kuriuo jau buvau skraidęs anksčiau. Buvo sutarta, kad iki atvykstant Robertui, skraidyklė bus išmuitinta ir nugabenta į Colóno miestelyje esančią aviacijos bazę. Robertą pavyko įteisinti kaip Kubos civilinės aviacijos pripažįstamą pilotą instruktorių, bet kadangi skraidyklė užstrigo muitinėje, o jis negalėjo laukti, tai paėmęs avansą už būsimą darbą jis išskrido atgal į Belizą. Kai skraidyklė pagaliau įveikė muitinės procedūras, Robertas netikėtai pradingo: jis neatsiliepė į skambučius, neatsakinėjo į elektroninius laiškus. Gali būti, kad avanso Robertui užteko ir jis nutarė daugiau nesivarginti.

 

Taigi, įgijau dvigubą bėdą: sertifikuotas pilotas dingo, skraidyklė riogsojo nesurinkta, o aš kubiečių pareigūnams negalėjau sugalvoti jokio logiško paaiškinimo, kur dingo mano amerikietis lakūnas, už kurį aš garantavau. Nuskridau į Belizą ieškoti piloto, bet Roberto pėdsakai buvo ataušę.

Grįžęs į Kubą, valdininkams papasakojau versiją, kad lakūnas iš Belizo turi šeimyninių problemų, todėl reikia ieškoti kito žmogaus. Žinoma, galėjau kreiptis į „Airborne“ ir paprašyti, kad iš Australijos atsiųstų specialistą, bet nebenorėjau rizikuoti su nepažįstamais ir paprašiau, kad iš Lietuvos į Kubą atvyktų pilotas Artūras Laukys. Su juo buvome daug skraidę fotografuodami Lietuvą 2007 metais. Jis yra ne tik prityręs pilotas instruktorius, bet ir puikus mechanikas, kaip sakoma, auksinių rankų meistras, pats iš įvairių dalių sukonstravęs ne vieną skraidyklę, todėl neturėjau jokių abejonių, kad net ir sudėtingomis Kubos sąlygomis Artūras man tikrai galės padėti.

 

10 Vieną sykį baigę fotografuoti kartu paskraidyti pasiėmėme ir Vincentą.

 

Pirmasis skrydis

Su Artūru kartu atskridome į Havaną ir netikėtai sklandžiai – per porą dienų – gavome jam sertifikatą. Jis tapo Kubos civilinės aviacijos pripažintu, turinčiu teisę surinkti ir išbandyti mano skraidyklę pilotu instruktoriumi. Išvykome į Colóno miestelį už 3 valandų kelio nuo Havanos.

Colóne savaitę lijo. Artūrui vadovaujant surinkome ir užvedėme skraidyklę, bet neapleido baimė, kad nepavyks atlikti bandomojo skrydžio. Gyvenome Varadere – nuo ten iki angaro, kuriame buvo saugoma skraidyklė, kelionė truko dvi valandas. Kiekvieną dieną pliaupiant lietui, apsemtais keliais po keturias valandas važinėjome pirmyn ir atgal, bet danguje nebuvo jokių pragiedrulių ženklų. Vėliau suskaičiavau, kad Kubos oro erdvėje nuskridau apie 10 tūkstančių kilometrų, o salos keliais nuvažiavau net 50 tūkstančių.

 

1112 Iš Lietuvos į pagalbą atskrido pilotas instruktorius ir auksinių rankų meistras Artūras Laukys.

 

Lėktuvėlį surinkome sėkmingai. Artūras apmokė kubietį pilotą Roberto Gonzálezą, kaip valdyti šią skraidyklę, nes panašiais orlaiviais jis jau buvo skraidęs anksčiau. Iš Havanos atvažiavo komisija, turėjusi patvirtinti, jog skraidyti yra saugu. Komisijos atvykimo dieną dangus irgi buvo niūrus, bet sulaukėme properšos debesyse ir Artūras su Roberto pagaliau pakilo į dangų. Nors dėl drėgmės neveikė radijas, komisijos nariai pasirašė, kad turime teisę skraidyti, o aparatas atitinka saugumo reikalavimus.

 

„Airborne XT-912“ yra labai patikima, nesudėtinga skraidyklė su „Rotax“ varikliu. Ja galima skristi 5–6 valandas maždaug 90–100 km/val. greičiu. Priekyje sėdi pilotas, už jo keleivis. Fotografuoti trukdo sparnas ir jį laikantys lynai, bet įgudus galima rasti tinkamą properšą. Tokiomis skraidyklėmis esu skraidęs ne vieną šimtą valandų Havajuose, Belize, Australijoje, Lietuvoje, Italijoje ir kitur. Visose šalyse civilinės aviacijos ekspertai juos vertina kaip nesudėtingus eksperimentinius orlaivius, kurių eksploatacija labai paprasta – dažnai nereikia net jokio skrydžio plano, radijo ryšio ar transponderio. Dažniausiai tokios skraidyklės savininkas pats yra ir pilotas, ir mechanikas, nes jos priežiūra ne ką sudėtingesnė nei motociklo.

 

13 Laisvu nuo skraidymo metu su komanda aktyviai leisdavome laiką, porą kartų užkopėme į El Yunque kalną netoli Baracoa miesto.
Kuboje viskas kitaip. Mano skraidyklė ten buvo vertinama taip pat kaip ir kelių šimtų vietų laineris: kiekvienas skrydis registruojamas, prieš dieną turėjo būti patvirtintas skrydžio planas, įrengtas radijo ryšys ir transponderis.

 

Maža to, aviacijos kontrolieriai pareikalavo, kad skraidyklę aptarnautų atskiras mechanikas, būtų pildomas skrydžių žurnalas, tikrinami degalų mėginiai, ar juose nėra vandens. Taip mūsų komandoje atsirado technikas Arielis Govinas – draugiškas ir gerai savo profesiją išmanantis žmogus.

 

Naujas komandos narys reiškė ir papildomas išlaidas, tačiau niekada dėl to nesigailėjau: Arielis buvo atidus ir garantavo skrydžių saugumą.

 

Kubos miestai – draudžiama zona

Nuo pat projekto pradžios, kai pasirašėme bendradarbiavimo sutartį su Kultūros ministerija, šalies tarnybos parengė žemėlapį „Arriba Cuba“, kuriame buvo nurodytos zonos, kur leidžiama skraidyti ir fotografuoti. Aš įsipareigojau griežtai vadovautis tuo žemėlapiu, neskraidyti ir nefotografuoti kitur. Deja, į žemėlapį nepateko nė vienas Kubos miestas. Niekam nerūpėjo, jog Kubą iš kosmoso galima apžiūrėti internete, kad jokių paslapčių šiais „Google Earth“ laikais jau nebėra.

 

Negalėjau net įsivaizduoti, jog kubiečiai privers mane išleisti albumą, kuriame nebus nė vieno didesnio miesto nuotraukos. Laimei, tuo metu jau ėmiau susigaudyti, jog kai kuriuos veiksmus Kuboje galima atlikti patyliukais, kantriai laukiant progos, nuosekliai mėginant.

 

Romper el hielo, – sako kubiečiai. Tai reiškia „pralaužti ledą“. Jeigu vieną kartą pavyko ką padaryti, kitą kartą tas pats darbas gali pareikalauti mažiau pastangų ir viskas vyks lengviau. Keletą Holguíno ir kitų didžiųjų miestų nuotraukų pavyko padaryti, kai kylant arba leidžiantis dėl vėjo krypties reikėdavo praskristi virš dalies miesto. Tai buvo visai nekaltas pretekstas, tačiau kartais pagudraudavau: vos pakilęs skrydžių valdymo centrui pranešdavau, jog aš, išsiblaškęs užsienietis, pamiršau reikalingą fotoaparato objektyvą, todėl turime dar sykį leistis ir kilti.

 

14 15 16 Arielis ir Robertas per tuos dvejus skraidymų metus tapo tikra mano šeimos dalimi.

Darbui įpusėjus, Kultūros ministerijoje surengiau nedidelę nuotraukų parodą ir supažindinau atsakingus asmenis su būsimuoju albumu. Tarp eksponuojamų fotografijų buvo ir keli didžiųjų miestų vaizdai. Parodęs jiems miestų nuotraukas, paprašiau dar kartą apsvarstyti mano prašymą leisti skraidyti virš Santiago, Camagüey‘aus, kitų miestų, o svarbiausia – Havanos. Įsitikinę, kad fotografuoju meniškai, nuotraukose nėra jokių draudžiamų objektų, kubiečiai po poros mėnesių man pranešė, jog leidimas fotografuoti miestus bus duotas.

 

Tačiau tarp tų miestų nebuvo Havanos, pagrindinio Kubos didmiesčio. Man buvo pasakyta, kad skristi virš sostinės yra griežtai draudžiama ir joks stebuklas šios taisyklės nepakeis. Vis dėlto dar po kelių mėnesių, 2014 metų balandį man davė leidimą fotografuoti ir Havaną – tuomet pamačiau projekto pabaigą. Mums buvo sudarytas specialus maršrutas, kuriuo privalėjome skristi virš sostinės, o pilotas kas tris minutes turėjo raportuoti, virš kurio pastato skrendame. Be to, Roberto buvo iškviestas į karinių oro pajėgų bazę ir ten specialiai instruktuotas, kokiomis kryptimis, kokiame aukštyje skristi, kas galima, o kas griežtai draudžiama. Taip buvo galutinai sulaužyti visi ledai ir teorinių kliūčių užbaigti projektą nebeliko.

 

Kainos – padebesyse

2012-ųjų birželį, atlikus bandomąjį skrydį, atrodė, jau galėsime pradėti skraidyti ir etapais fotografuoti visą šalį. Deja, užstrigome derėdamiesi su Kubos bendrove ENSA – nacionaline oro paslaugų bendrove. Su ENSA sudarėme panaudos sutartį, kad projekto metu mano skraidyklę eksploatuosime naudodamiesi ENSA infrastruktūra ir ištekliais, jie man suteikė pilotą ir techniką, pakilimo takus, priežiūrą ir aptarnavimą. Tačiau už visa tai paprašė sumokėti didžiulę, man nepriimtiną kainą. Ji netgi nepriklausė nuo to, ar mes skrisime ir dirbsime, ar aš keliems mėnesiams būsiu išvykęs iš Kubos.

 

Dėl savo kitų darbų ir šeimos aš dažniausiai keliauju apie dvi savaites, o paskui vėl grįžtu namo į Lietuvą. Jeigu būčiau galėjęs pasilikti Kuboje pusei metų ir nepertraukiamai skraidyti, galbūt ir būčiau galėjęs sutikti su ENSA pasiūlytomis sąlygomis, tačiau žinojau, kad keletą metų turėsiu nuolat atvykti ir išvykti iš Kubos. Be to, norėjau užfiksuoti skirtingus metų laikus, o iš patirties puikiai žinojau, kad kartais gali kiurksoti visą savaitę ir nesulaukti skrydžiui bei fotografavimui tinkamo oro. Taigi, reikėjo rasti finansinį sprendimą, kuris tiktų mano darbo ritmui.

 

17„Airborne“ skraidyklė su Rotax varikliu – labai patikimas nedidelis orlaivis.
Tačiau kol derėjausi, baigėsi leidimų bei sertifikatų galiojimo laikas. Norėdamas juos atnaujinti, vėl turėjau minti ministerijų slenksčius. Buvo reikalaujama apsidrausti visiems metams, o ne tam laikui, kai realiai dirbau. Valstybinė draudimo įmonė už KASKO draudimą paprašė beveik trečdalio skraidyklės kainos. Tik pateikus pažymas, kiek civilinės atsakomybės draudimas kainuoja Europos šalyse ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, šiaip taip pavyko susitarti dėl protingesnės sumos.

 

Galų gale su ENSA susitarėme ir jau atrodė, kad kliūčių nebėra, tačiau vėliau jų, žinoma, vis iškildavo. Kartą atvažiavęs po dviejų mėnesių pertraukos sužinojau, kad pasikeitė ENSA struktūra ir pavaldumas aukštesnėms instancijoms. Naujoji valdžia nusprendė iš naujo išsiaiškinti, kaip vyksta mano projektas. Buvo sudaryta nauja komisija, o atsiųstas inspektorius turėjo iš naujo nustatyti skraidyklės tinkamumą, piloto bei techniko kompetenciją.
18 Roberto Gonzalez – ko gero geriausias pilotas, su kuriuo man yra tekę skraidyti.
Kitą kartą, kai projektas jau artėjo prie pabaigos, netikėtai išaiškėjo, kad dėl man nežinomų priežasčių bendrovė „Paradiso“, per kurią atsiskaitydavau su Kubos paslaugų tiekėjais, nesumokėjo bendrovei ENSA. Man aiškino, jog jiems pritrūko pinigų, nors buvau pervedęs didesnę sumą, nei buvo sutarta.

 

Nuolat iškylančios nenumatytos kliūtys gadino nuotaiką, stabdė darbą, bet pinigų iš kažkur atsirado, sąskaitos buvo apmokėtos, ir mes vėl galėjome tęsti skrydžius.

192021 Kai į Kubą pasiėmiau savo vaikus, jie greitai susidraugavo su Roberto, Arieliu, be to, kiekviename mieste susirasdavo vietinių draugų.

22 Ariel Govin – didžiulę patirtį turintis aviacijos technikas, nepriekaištingai prižiūrėjęs mūsų skraidyklę.

Trys trūkstamos nuotraukos

Nors žemėlapyje atrodo kitaip, Kuba yra didelė šalis, nuo krašto iki krašto besidriekianti per 1200 kilometrų. Mano fotografijų stilius reikalauja silpnos, gelsvos arba rausvos ankstaus ryto arba vėlaus vakaro šviesos, kurią Kubos platumose galima „pričiupti“ tik maždaug valandą po saulėtekio arba valandą iki saulėlydžio. Vėliau saulė būna per aukštai, pranyksta šešėliai, o žvelgiant iš viršaus viskas atrodo plokščia lyg žemėlapyje arba „Google Earth“. Mano požiūriu, tokie vaizdai neturi meninės vertės, jie tampa tik techninėmis iliustracijomis. Todėl kiekvienas skrydis apimdavo nedidelę teritoriją, o visa oro kelionė po šalį truko beveik dvejus metus.

 

Pradėjome nuo Varadero, toliau šiaurine pakrante keliavome iki pat Baracoa, iš ten – į Guantánamą ir atgal iki Havanos. Kiekvieną kartą įsikurdavome vis naujame privačiame name (casa particular), kur kartais praleisdavome tik porą naktų, o kartais ir porą savaičių. Viską valdė gamta ir Kubos aviacijos dievai.

 

Galų gale 2014-ųjų balandį pasiekėme Havaną ir jau buvome gavę leidimus virš jos skraidyti. Keturias dienas skraidėme, pavyko padaryti daugybę puikių nuotraukų tiek ryto, tiek ir vakaro šviesoje. Iš Havanos nuskridome į Pinar del Río, iš kur turėjome fotografuoti vakarinę Kubos dalį, Viñialeso slėnį.

 

Deja, ir vėl teko pajusti nusivylimo kartėlį. Kai jau viskas buvo beveik baigta ir tetrūko trijų nuotraukų iš Viñialeso, orai visiškai subjuro: ėmė pūsti galingas vėjas, apsiniaukė, smarkiai lijo. Buvo sunku susitaikyti su mintimi, kad teks skristi namo ir vėl grįžti tik dėl tų trijų nuotraukų, bet negalėjau išleisti albumo apie Kubą be nuostabiojo Vinjaleso slėnio, įtraukto į UNESCO pasaulio paveldą, nuotraukų. Nepaisydami prasto oro, pamėginome skristi, tačiau nieko nepešėme, tik be reikalo rizikavome.

 

23 Irina Cascaret tapo mano projekto vadove ir pagrindine koordinatore nuo pat pirmosios mano kelionės į Kubą.
Paskutinį rytą prieš man išvykstant į oro uostą atvyko Vidaus reikalų ministerijos pareigūnai. Kažkuri jų tarnyba turbūt nebuvo informuota, jog čia vyksta toks skraidymas. Kažkas jiems pranešė apie įtartiną užsienietį, kuris iš oro fotografuoja Kubą. Prasidėjo mano, piloto bei techniko apklausa. Apie veiklą Kuboje buvau klausinėjamas maloniai, bet suktai. Pareigūnas sakė, jog pats labai domisi fotografavimu ir klausinėjo, ar iš mano modernaus fotoaparato galima perkelti nuotraukas tiesiai į telefoną, kiek kartų įmanoma padidinti vaizdą, ar galima fotografuoti tamsoje… Lyg tyčia namuose buvau pamiršęs pasą. Kai pasakiau, jog galiu tuojau jį atvežti, man neleido vykti ir pasakė, jog dokumentą susiras patys. Prigrasė jokiu būdu neaplenkti priekyje važiuojančių pareigūnų ir pirmam neatsidurti name, kur gyvenau.

 

Surašę apklausos protokolą pareigūnai pasišalino. Tačiau kai po dviejų mėnesių vėl grįžau į Kubą, sužinojau, jog po apylinkes sklinda legendos apie sulaikytą užsienietį, kuris padedamas dviejų kubiečių neteisėtai skraidė, o atvykę pareigūnai jį užtiko ardantį skraidyklę ir mėginantį pabėgti. Visa tai būtų juokinga, bet ši istorija įnešė nereikalingos sumaišties į leidimų skristi išdavimo procesą. Kai po dviejų mėnesių pertraukos pirmą kartą pakilome ir pasukome Viñjaleso link, per radiją gavome įsakymą skubiai leistis – pasirodo, kad dėl tos iš lūpų į lūpas pasakotos istorijos kažkas nusprendė iš naujo patikrinti mūsų projekto teisėtumą. Dvi valandas sėdėjome pakirptais sparnais, kol pagaliau leidimas skristi vėl buvo duotas.

 

24 Su žmona Brigita aplankėme gražiausias vakarų Kubos vietas.2014-ųjų birželį orai buvo gana palankūs ir tas tris trūkstamas nuotraukas pavyko padaryti. Taip buvo baigta fotografinė projekto dalis ir galima buvo pradėti kurti knygos dizainą, tekstą, ruošti ją spaudai.

 

Vienišo tėčio vaidmenyje

Nuolatinės kelionės į Kubą tapo man labai brangios ir dėl to, jog atsirado proga vienam ilgiau pabūti su savo vaikais – mokiausi būti savarankišku tėčiu. Ilgiau nei savaitę ištverti atskirtam nuo šeimos man visada būdavo labai sunku, todėl kai tik įmanoma, stengdavausi į kelionę pasiimti visą šeimą. Kadangi sykį privalėjau į Kubą skristi net trims savaitėms, nutariau kartu pasiimti penkerių metų Vincentą.

 

25 Šviesiaplaukis sūnus Vincentas Kuboje mokėsi skaityti, skaičiuoti, žaisti futbolą ir beisbolą.
Baltapūkis Vincentas Kuboje netrukus tapo žvaigžde. Kubiečiai labai myli vaikus ir dauguma iš jų yra labai atsidavę šeimai žmonės. Arielis per kelias minutes susidraugavo su Vincentu ir tapo puikia aukle. Sūnui tekdavo keltis penktą ryto ir kartu su mumis vykti prie pakilimo tako. Su pilotu Roberto kildavome į dangų, o Vincentas su Arieliu likdavo apačioje. Baigę darbą vienoje vietoje, skrisdavome kitur, o Arielis ir Vincentas važiuodavo automobiliu.

 

Vincentą išmokiau būtiniausių ispaniškų frazių: tengo hambre – esu alkanas; noriu miegoti – tengo sueño. Sūnus išmoko skaičiuoti ir ispaniškai pasakyti spalvų pavadinimus. Arielis irgi buvo priverstas pramokti lietuviškai, nes vaikas juk nori į tualetą arba paskambinti tėčiui.

 

262728 Arielis ir Roberto puikiai mokėjo užsiimti vaikais, su jais žaisti ir prisigalvodavo įvairiausių pramogų.

 

Tai buvo puikus laikas: anksti ryte ir vėlai vakare skraidydavome, o dienas leisdavome kartu su Vincentu: maudėmės, žaidėme futbolą, mokėmės skaityti ir skaičiuoti. Arielis išmokė Vincentą beisbolo pagrindų, o Roberto su juo žaisdavo kortų žaidimą „Uno“.

 

Kitą kartą į Kubą kartu išskrido net tik Vincentas, bet ir dešimtmetė duktė Marija Izabelė. Mūsų šeima yra įpratusi keliauti su vaikais, tačiau visada vykdavome kartu su žmona Brigita. Tą kartą ji liko Lietuvoje su mūsų mažiausiuoju – vienerių metų Antanuku.

 

Kuboje su dviem vaikais buvo visai nesunku, nes jie kartu žaisdavo ir, žinoma, iškart susidraugavo su Roberto ir Arieliu. Deja, Marija netikėtai apsinuodijo kokoso vandeniu. Ją pykino kelias dienas, o turimi vaistai nepadėjo. Šiaip taip įsiprašiau, kad dukterį apžiūrėtų Santiago de Cubos ligoninėje. Argumentavau tuo, jog man yra išduotas darbo leidimas, todėl turiu teisę kreiptis į vietinę ligoninę. Kubos gydytojai yra labai profesionalūs, tačiau ligoninės įranga atrodė apgailėtina. Vis dėlto diagnozę jie nustatė teisingai ir paskyrė tinkamą gydymą. Po trijų valandų vaistai suveikė ir Marijai palengvėjo.

 

Kartu su vaikais Kuboje praleistos savaitės man visą gyvenimą liks kaip vienas iš brangiausių prisiminimų.

 

Apie fotografijos techniką

Visos šios knygos nuotraukos darytos „Nikon“ fotoaparatais, naudojau „D3“, „D3s“ ir „D800 E“ modelius. Kartais skrisdavau ant kaklo susikabinęs visus tris, bet dažniausiai pakakdavo ir dviejų aparatų. Vienas buvo su „Nikor“ 24–70 mm, kitas su „Nikor“ 14–24 mm – ypač plataus kampo objektyvu. Detalėms fotografuoti naudojau „Nikor“ 200–400 mm teleobjektyvą, bet dirbti su juo ore buvo nepaprastai sudėtinga, nes jis daug sveria ir yra didelis.

 

Po kiekvieno skrydžio RAW formato nuotraukas perkeldavau į „Apple Mac Book Pro“ kompiuterį, o atrankai naudojau „Adobe Lightroom“ programą. Iš viso padariau daugiau kaip 50 000 kadrų. Kai kurias vietas su aparatu „Nikon D3s“ filmuodavau, tačiau dėl nuolatinio kratymo kokybiškai nufilmuoti iš skraidyklės beveik neįmanoma. Dar 2007 metais fotografuodamas Lietuvą atradau būdą, kaip fotografuojant 1–2 kadrus per sekundę vėliau nuotraukų seką galima paversti į stabilizuotą filmuotą medžiagą. Tą patį padarėme ir su Kubos vaizdais – rezultatus galima rasti „YouTube“ ir interaktyviose programėlėse „Unseen Cuba“, parduodamose „Apple iTunes“ ir kitų platformų interneto parduotuvėse.

 

29 Kelionės į Kubą kartu su vaikais tapo vienu iš brangiausių viso projekto prisiminimų.
Visos šio albumo nuotraukos padarytos skraidant australiška motoskraidykle „Airborne XT-912“ su „Cruize“ tipo sparnu. Skraidyklė buvo visiškai nauja, specialiai pagaminta šiam projektui, aprūpinta visomis radijo ryšio priemonėmis, transponderiu ir netgi atsarginiu parašiutu, kurį galima išskleisti, jei sugestų variklis ar kiltų kitų techninių problemų. Vidutinis skraidymo aukštis buvo apie 100 metrų. Aukščiausiai buvome pakilę į 2 kilometrų aukštį, kai pietrytinėje Kubos dalyje fotografavau aukščiausią viršukalnę – Pico Turkuino. Dažniausiai vienas skrydis trukdavo 1–1,5 valandos.

 

Naktinės Havanos nuotraukos darytos nuo Kapitolijaus stogo (prireikė trijų mėnesių, kad gaučiau leidimą iš ten fotografuoti) ir nuo 121 metro aukščio „Focsa“ pastato. Tai aukščiausias pastatas ne tik Havanoje, bet ir visoje Kuboje.

 

Man labai pasisekė, kad ENSA paskirta komanda buvo tokia profesionali. Arielis nepaprastai kruopščiai prižiūrėjo skraidyklę ir labai atsakingai parengdavo ją kiekvienam skrydžiui, o Roberto, ko gero, yra labiausiai patyręs pilotas, su kuriuo man yra tekę skraidyti. Nors visą laiką laikydavomės skraidyklės eksploatavimo sąlygų ir skrisdavome tik tinkamomis oro sąlygomis, vis dėlto neišvengėme ir netikėtumų – oro duobių, sūkurių, staigių vėjo šuorų, debesuotumo pokyčių. Tačiau už plačios Roberto nugaros kiekvieno skrydžio metu jausdavausi kaip už mūro sienos, ir baimė niekada nesutrukdydavo fotografuoti. Per tuos dvejus metus visi trys labai susidraugavome ir tapome tarsi viena šeima.

 

Sporto ir sveiko gyvenimo būdo stovykla

30 Kuboje iš viso praleidau beveik pusę metų. Man, triatlono entuziastui, tai buvo puiki vieta treniruotis. Jeigu rytas būdavo apniukęs, lietingas ir netinkamas skraidyti, jį puikiausiai išnaudodavau – bėgdavau arba važiuodavau dviračiu. Jeigu ryte skrisdavome, nusileidęs dažnai persirengdavau sportinius drabužius ir pasileisdavau bėgti namo. Kartais sportuodavau ir vidurdienį, kepinant karštai Kubos saulei, tai buvo puikios triatlono treniruotės karštame klimate.

 

Į Kubą nusivežiau dviratį. Kol būdavau išvykęs, juo važinėjo Arielis. Pamažu ir Roberto pradėjo daugiau vaikščioti ir bėgioti. Taip po truputį į treniruotes įtraukiau visą savo komandą, paskatinau juos valgyti daugiau žalių daržovių, į kavą nepilti cukraus – esu veganas ir keliaudamas po Kubą skleidžiau sveikos mitybos ir gyvensenos idėjas.

 

31 Bėgiodamas kepinant karštai Kubos saulei, puikiai pasiruošiau triatlonams šiltame klimate. Kuboje įveikiau ir pirmąjį savo ultramaratoną: 53 km per kalnus nuo Atlanto vandenyno iki Karibų jūros La Farola keliu, jungiančiu Baraco su pietine šalies pakrante. Man labai padėdavo Roberto ir Arielis – lydėdavo automobiliu, kurio bagažinė būdavo pilna kokosų, bananų ir saldžiųjų bulvių. Jų padedamas įveikiau olimpinės distancijos triatloną – nuo Trinidado iki Sienfuegos. Kitą kartą surengėme pusės „Ironman“ distancijos triatloną tarp Varadero ir Havanos – 2 kilometrai plaukimo, 90 kilometrų dviračiu ir 21 kilometras bėgimo.

 

Iš viso Kuboje nubėgau beveik 1000 kilometrų, dviračiu numyniau apie 2000. Mažiausiai teko plaukioti, nes nedažnai gyvendavome prie jūros. Užtat į Kubą buvau nusivežęs jėgos pratimų įrangą: gumas, diržus, Havanoje nusipirkau svarmenis. Dažnai laukdamas skrydžio, išsivyniodavau jogos kilimėlį ir darydavau įvairius lankstumo pratimus. Visa tai ne tik padėjo prasmingai praleisti laukimo laiką, bet ir pastebimai pagerino mano fizinį pasirengimą: po paskutinės kelionės į Kubą, 2014 metų liepos mėnesį sėkmingai įveikiau savo pirmąjį „Ironman“ ultratriatloną!

323334 Padedamas Arielio ir Roberto, bėgte ir dviračiu įveikiau šimtus kilometrų, o jie mane lydėdavo automobiliu, prikrautu bananų, kokosų ir saldžiųjų bulvių.